SINODINIO KELIO LIETUVOJE ĮŽVALGŲ APIBENDRINIMAS

 

Įvadas

Popiežiaus Pranciškaus inicijuotas Sinodinis kelias tapo proga susitikimams ir pokalbiams, kuriuose dalyvavo tiek aktyvūs parapijų nariai, tiek ir paribiuose esantys žmonės, pašvęstojo gyvenimo institutai bei katalikiškos organizacijos. Sinodinio kelio eigą kiek trikdė dėl pandemijos įvesti apribojimai bei karas Ukrainoje, tačiau tai nesutrukdė judėti pirmyn.

Dažniausiai sinodinio kelio susitikimai vykdavo parapijų salėse, tačiau buvo bandoma juos organizuoti ir „neutralioje“ erdvėje – kultūros namuose, mokyklose, bendruomenės namuose ir kt. Buvo bandymų į susitikimus sukviesti profesinių grupių atstovus, pvz., medikus, žurnalistus, menininkus, policininkus, teologus ir kt. Lietuvos episkopatas taip pat skyrė dvi dienas Sinodinio kelio diskusijoms, kurios padėjo atpažinti kai kurias tendencijas ir skatina atnaujinti sielovadinės veiklos prioritetus. Sinodinėse diskusijose siekta ne tik pasidalinti patirtimi bei įžvalgomis, bet ir ypač atverti širdį Šventosios Dvasios dvelksmui.

1. Dievo kvietimas į santykį

Sinodas lyg skalpeliu atvėrė tikro santykio nebuvimo ir neinvestavimo į jį žalą.“ Ši sinodinė įžvalga taikliai apibūdina Sinodinės kelionės Lietuvoje metu ne vieno jos dalyvio suvoktą seną tiesą – tikėjimas yra toks, koks yra mūsų santykis su Dievu. Svarstydami apie įvairias mūsų Bažnyčios gyvenimo detales, dažnai pamirštame pagrindinę sąlygą – būtinybę nuolat puoselėti savo communio, ryšį su Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Tai Jis – Dievas – Šventosios Dvasios galia kuria tikinčiųjų bendruomenę ir įgalina, daro vaisinga kiekvieną Sinodinę kelionę.

Svarbu permąstyti pastoracinius modelius užduodant sau pagrindinį klausimą: kaip padėti sukurti asmeninį santykį su Kristumi? Nuogąstauta, kad dažnai pirmenybė teikiama darbui, studijoms, veikloms, rūpinamasi savo ateitimi, bet trūksta kristocentriškumo. Tikėjimas daugiau paprotinis, kultūrinis. „Kristų dažnai užgožia jausmai, emocijos, nesuprantame ženklų ir neatpažįstame Kristaus vedimo. Dažniau kreipiamasi tiesiog į Dievą.

2. Bažnyčia kaip bendruomenė

Bendruomeniškumas (Communio) reiškiasi per įvairias tikinčiųjų maldos grupes bei sambūrius, vienoje Dvasioje siekiant bendro tikslo. Svarbu į Bažnyčios gyvenimą įtraukti ir artimuosius, rūpintis vienišais, apleistais, ligoniais bei priklausomais asmenimis. Siektina rasti naujų, charizmatiškų, gabių, iniciatyvių žmonių įvairioms bažnytinės veiklos sferoms.

Nuvilia bendruomeniškumo stoka Bažnyčioje. Tikėjimo kelionėje keliaujame labiau asmeniškai negu bendruomeniškai, praeidami pro „gulinčius pakelėse“. Bendruomeniškumo trūksta ir švenčiant sakramentus, ypač Krikštą ir Santuoką, jie dažniausiai yra tapę privačiais sakramentais, teikiamais ne Mišių metu ir ne savo parapijoje. Taip šiuos sakramentus priimantys asmenys lieka neįtraukti į tikėjimo bendruomenę. Kiekvienam bendruomenės nariui turėtų kilti klausimas, ką aš padariau, kad būtų kitaip, kad būtų geriau.

Bendrystę ardo plačiai paplitęs bendruomenėse egoizmas. Dvasinio gyvenimo centre daugumai žmonių yra Dievas, bet plačiau padiskutavus tampa aišku, jog centre dažniau esame mes patys, mūsų ego, o ne Kristus. Susirūpinimą kelia suvokimas, kad gebame įvardyti problemas ir sunkumus, tačiau nejaučiame troškimo bandyti keisti parapijos veidą. Vengiame susidurti su problemomis, todėl praeiname pro šalį, nes mumyse daug individualizmo, egoizmo ir savojo „aš“ sureikšminimo. Su nerimu stebime nenorą įsipareigoti ir prisiimti atsakomybę, bet vyrauja polinkis kaltinti kitus. Juk lengviau diskutuoti apie tai, ką turėtų daryti kiti, negu aptarti savo indėlį į bendruomenės gyvenimą. Turime atsisakyti savojo egoizmo, kad galėtume girdėti kitus ir prisiimtume atsakomybę už parapiją, nepalikdami visų reikalų tik dvasininkams.

Kiekvienas parapijietis galėtų ne tik pasiūlyti įvairių veiklų, kad parapija taptų gyvybinga, įdomi ir patraukli, bet ir prisidėti prie Bažnyčios veiklos bei išlaikymo. „Mažiau kritikuoti ir labiau rodyti gailestingąją meilę!

Pasauliečiai turi didelių lūkesčių Bažnyčios atžvilgiu. Jie tikisi nešališkumo, padrąsinimo, moralinės lyderystės, aktyvaus buvimo gėrio pusėje, veikimo, taip pat ir diplomatiniu lygmeniu, psichologinio palaikymo, buvimo „karo lauko ligonine“. Bažnyčia, kurios ilgimės, yra ta, kurioje mažiau formalumo, ji – gyva, atvira visiems, kurioje svarbus kiekvienas žmogus be išankstinės nuostatos, be statuso; tai – bendruomenė, besimeldžianti ir palaikanti savo narius.

A. Sinodinis keliavimas

Sinodas sukūrė sąlygas visiems išreikšti savo nuomonę, būti išgirstiems. Suvokta, kad pagarbiai išsakoma mintis bei pagarbus kitų Sinodo dalyvių išklausymas atveria naujas galimybes Bažnyčios augimui. Prisiminta pagonių kiemo metafora, neretai apibūdinanti Bažnyčios misiją ir veikimą šiuolaikiniame pasaulyje. Konstatuota, kad bendravime su visuomene būtina išlaikyti atvirumą nesistengiant patiems patraukti ir pakeisti kitą, bet siekiant, kad tame pokalbyje patrauktų tikroji Tiesa – Jėzus Kristus.

B. Tarnaujanti kunigystė

Kunigystė yra dovana Bažnyčiai. Džiugina savo pašaukimui atsidavusių ir tikėjimu gyvenančių kunigų tarnystė. Svarbu, kad išorė derėtų su vidumi ir kad nebūtų veidmainystės. Karas Ukrainoje atskleidė poreikį, kad kunigas būtų arčiau tikinčiųjų, kuriems dvasininkas tampa išskirtiniu Dievo artumo ženklu. Kunigui svarbu gilinti asmeninį santykį su Kristumi. Tikintieji iš kunigo tikisi dvasinės tėvystės. Malonu sutikti laukiantį kunigą, ypač klausykloje. Kad būtų atgaivintos parapijų bendruomenes, pirmas atsinaujinimo ir atsivertimo keliu turi eiti pats kunigas.

Pastebima kunigų rengimo spraga – nemokėjimas dirbti komandoje tiek su pasauliečiais, tiek ir su kunigais. Seminarijoje svarbu išmokti palaikyti iniciatyvas, išmokti būti pozityviu vadovu, gebančiu įkvėpti kitus komandos narius. Kunigų formacija negali pasibaigti su seminarijos baigimu, bet turi tęstis.

Svarbu spręsti kunigų vienišumo problemą, nes tai atsiliepia visai bendruomenei.

Kunigų atžvilgiu turima didelių lūkesčių. Iš jų tikimasi įsiklausymo, supratimo, nesmerkimo, asmeninio dvasinio palydėjimo. Jų vadovaujamose bažnyčiose neturi būti „elitinių grupelių, kurios viską žino, kaip turi būti“. Tikintieji ne visada kuniguose atpažįsta Gerojo Ganytojo veidą ir širdį. Trokštama santykio su kunigu bendraujant neformaliai bendruomenės veiklose ar asmeniniuose pokalbiuose.

C. Pasauliečiai Bažnyčioje

Dažnai pakrikštytieji nelaiko savęs tikrais Bažnyčios nariais, o be dvasininkų jaučiasi silpni ir neįgalūs veikti. Kai kur su nuostaba buvo padarytas atradimas – mes visi esame Bažnyčia! Netgi tie, kurie nutolę nuo tikėjimo!

Aktyvių parapijiečių yra nedaug, tad kiekvienas turime pradėti nuo savęs. „Įgaukime drąsos siūlyti idėjas ir veiklas pritraukdami naujų narių. Svarbu išsivaduoti iš savo „burbulo“ ir eiti į paribius.

Juntamas atotrūkis tarp kunigų ir pasauliečių, trūksta supratimo apie vieni kitų gyvenimo ypatumus ir kasdienybę bei rūpesčius. Reikalinga nuolatinė pasauliečių formacija ir ugdymas, kuris apimtų ne tik pavienius asmenis, bet ir visą bendruomenę. Dėl suaugusiems pritaikytų katechezių stokos tikėjimo gyvenimas gali virsti neaiškia ezoterika. Dažnai gyvename pagal programą minimum, nors žmogus ilgisi ir trokšta sąmoningo tikėjimo praktikavimo.

Labai svarbu, kad kunigai įsiklausytų į parapijiečių iniciatyvas, kad būtų skatinamas komandinis darbas ir dėl bendro tikslo būtų telkiami skirtingi žmonės. Reikia pripažinti, jog dalis pasauliečių nenori aktyviai įsitraukti į parapijos veiklą, bet ir toliau lieka „vartotojais“. Vykdant apklausas parapijose būtų galima geriau atpažinti parapijiečių poreikius ir lūkesčius.

Vienose parapijose ir organizacijose klesti kunigo vienvaldystė. Niekas nieko nežino ir nėra kalbama apie tai, kas tikrai svarbu. Kitose pastebima, kad pasauliečiai nenori padėti klebonui ir didžiausia atsakomybė bei pareiga viskuo rūpintis tenka vien tik jam. Dar kitur gražiai bendradarbiaujama su pastoracinėmis tarybomis ir mokomasi dirbti komandoje. Tarnaujančios ir visuotinės kunigystės bendradarbiavimo požymiai yra atsakingumas, abipusis papildomumas, atvirumas bei artumas. Juk visi darbuojamės tos pačios Dievo karalystės labui!

D. Parapija

Parapija – tai svarbi tikėjimo, maldos ir artimo meilės mokykla. Parapijos dėka tikintieji patiria dalyvavimą visuotinės Bažnyčios gyvenime. Daugelyje parapijų yra tikinčiųjų, bet nėra bendruomenės. Parapijose veikiančios grupės funkcionuoja individualiai bei uždarai, todėl nėra vienybės tarpusavyje ir sudėtinga siekti bendro parapijos gėrio. Labai trūksta veiklų prie parapijos jauniems žmonėms.

Parapijose turėtų efektyviai veikti pastoracinės ir ekonominės tarybos – kaip patariamasis, bet kartu ir bendrai misijai įsipareigojęs balsas. Ypatingą vietą parapijoje užima tikybos mokytojai ir katechetai, kurie turėtų būti gyvais tikėjimo liudytojais, rodančiais krikščioniško gyvenimo pavyzdį. Reiktų skatinti brandų vyrų ir moterų įsitraukimą į aktyvią parapijos veiklą.

Sėkmingam bendruomenės ugdymui reikia tinkamų (žiemą šildomų) patalpų, kuriomis galėtų naudotis visos parapijoje veikiančios bendruomenės ar grupės. Svarbu parapijose ugdyti karitatyvinę savimonę ir rūpintis žmogumi ne tik teikiant materialią paramą, bet pirmiausia rodant jam dėmesį kaip asmeniui – jį išgirsti ir išklausyti. Prie to galėtų prisidėti vienišų ir nuošaliau gyvenančių žmonių pavežimo į Mišias tarnystė. Apie ją būtų galima skelbti socialiniuose tinkluose.

Sinodinio kelio metu parapijiečiai galėjo pasikalbėti plačiau apie tai, kuo jie gyvena, kuo gyvena bendruomenė, koks jų vaidmuo Bažnyčioje. Parapijose užsimezgė vienybės bei noro veikti kartu jausmas. Kai kam tai buvo pirmas kartas, kai dalijosi apie savo tikėjimą, apie ryšį su Dievu, galėjo išsakyti ilgus metus širdyje laikytą nuoskaudą ar priešingai – dėkingumą ir džiaugsmą. Svarbu, kad ir ateityje būtų galima kalbėtis Bažnyčiai ir bendruomenei aktualiais klausimais į sinodinį procesą įtraukiant ne tik parapijiečius, bet ir nutolusius nuo Bažnyčios. Sinodalumas turi tęstis!

Rekomenduojama ugdyti dvasinius palydėtojus pasinaudojant vienuolių, diakonų bei pasauliečių pašaukimu. Dalį liturginių, katechetinių ar evangelizacinių atsakomybių teks perleisti pasauliečiams. Nesant pakankamam dvasinių pašaukimų skaičiui pasauliečiai išgyvena nerimą dėl Bažnyčios ateities.

3. BAŽNYČIOS MISIJA

Bažnyčios misija kyla iš Jėzaus Kristaus asmens ir jo išganomojo veikimo, todėl dvasininkai ir pasauliečiai misijos nekuria ir nekeičia, bet ją vykdo atsižvelgdami į kintančias laiko ir gyvenimo sąlygas. Viešpats, kuris davė misiją Bažnyčiai, duoda ir jėgų tą misiją atlikti.

Tinkamiausiai Bažnyčios misijoje dalyvaujame atpažindami ir atsiliepdami į savo pašaukimą: kunigystę, pašvęstąjį gyvenimą, santuoką arba gyvendami vieni, pašventę savo gyvenimą Bažnyčiai ir visuomenei. Prie pašaukimo atpažinimo ir padrąsinimo atsiliepti prisideda kiti bendruomenės nariai. Jaučiamas gana abstraktus kalbėjimas apie Bažnyčios misiją, netikėtai daug saviplakos ir asmeninės kaltės jausmo dėl per mažo įsitraukimo į Bažnyčios gyvenimą, karitatyvines, pastoracines, bendruomenės veiklas. Pageidaujama, kad bažnytinė vadovybė dažniau informuotų tikinčiuosius apie savo pastoracinę viziją, papasakotų, kaip sekasi ją įgyvendinti. Įsitraukti į aktyvią Bažnyčios veiklą nėra lengva, nes tam reikalingas palaikymas ir palydėjimas.

Būti aktyviais Bažnyčios misijoje trukdo egoizmas (savi rūpesčiai svarbesni!), asmeninės savybės (uždarumas), nedrąsa prisidėti prie Bažnyčios veiklos, menka savivertė, nusistovėjęs tų pačių parapijos aktyvistų ratas, perdegimas, iniciatyvos stoka. Didžiulis pavojus misijai yra įsipatoginimas, stagnacija, užsisklendimas savyje ir aklumas laiko ženklams. Kiek primiršta lieka maldos misija.

Visi parapijiečiai turi jausti atsakomybę ir įsipareigojimą išlaikyti savo parapiją, kunigus, rūpintis derama bendruomenės turto priežiūra ir panaudojimu; taip pat įsisąmoninti savo priedermę prisidėti prie Bažnyčios misijos išlaikymo.

A. Dievo Žodžio skelbimas ir liturgija

Viena svarbiausių Bažnyčios pareigų – Dievo žodžio skelbimas. Skelbdama Žodį Bažnyčia Jį pristato kaip tiesą, o ne kaip nuomonę. Dažniausia Evangelijos skelbėjo klaida – pretenduoti į tiesos monopolį ir paskelbti jau iš anksto paruoštus skambius atsakymus. Žmones reikia lydėti link tiesos kantriai ir aiškinant, kaip tai darė Viešpats Jėzus su Emauso mokiniais (plg. Lk 24, 13–35).

Kunigo homilija turi būti orientuota į realią situaciją, nes šiandienis žmogus daug dalykų Bažnyčios gyvenime nesupranta. Žodžio skelbėjai tekalba aiškiai ir paprastai, gyvenimiškai ir nesudėtingai. Žmonės nori gyvo žodžio, kuris patrauktų ir sudomintų. Netinkamas bažnyčios įgarsinimas ar nepasiruošę skaitovai trukdo Dievui prabilti į žmones.

Dievo tauta turi teisę klausytis paruoštų homilijų, pritaikytų konkrečiai auditorijai. Dvasininkams nederėtų kalbėti tikintiesiems „kaip žemesnio intelekto“, moralizuoti ar „suvedinėti sąskaitų“, nes po grasinimų Žodžio liturgijos metu tikintiesiems sunku džiaugsmingai švęsti Aukos liturgiją. Taip pat trukdo ilgi pamokslai ir sausi postringavimai.

Kai homilija „kalba“ ją sakančiajam, tuomet ji pasiekia ir klausančiųjų širdis. Svarbu, kad per homiliją be jokių išankstinių nuostatų leistume veikti Šventajai Dvasiai.

Pastebėta, kad sakramentai – labai svarbi tikėjimo kelionės dalis, kuri yra tarsi „paslėpta“ nuo pasaulio, bet dovanojama tikintiesiems. Sakramentai priimami kaip pagalba krikščioniškam gyvenimui, o ne kaip tikslas, nes tikslas – gilesnis santykis su Kristumi ir Jo tauta – Bažnyčia.

Kartais pasitenkinama minimaliai išpildant formaliuosius kriterijus, reikalaujamus priimti sakramentus, taip ir nesukuriant gyvojo santykio su Dievu. Iškyla poreikis ugdyti Krikšto tėvų ir Sutvirtinimo globėjų sąmoningumą.

Bažnyčia turi siekti, kad dalyvavimas liturgijoje neštų dvasinių vaisių. Nors besikartojantys liturginiai metai yra ugdomo pobūdžio, tačiau reikia saugotis, kad rutina netaptų pati liturgija. Nuo šio pavojaus saugo gilesnis liturginių veiksmų pažinimas. Su rutina padeda kovoti prisiminimas, jog liturgijos centre – Jėzus Kristus, kurio dėka sudabartinami dieviškieji slėpiniai!

Tam reikalinga liturginė katechezė, aiškinanti apeigų prasmę, liturginius ženklus bei simbolius. Liturginį šventimą sustiprina išankstinis susipažinimas su Žodžio liturgijos skaitiniais. Prie sąmoningo dalyvavimo liturgijoje prisideda ir trumpi įvadai, komentarai,  Mišių lapeliai, ekranai… Rečiau besilankantys žmonės nežino liturginių laikysenų, todėl kai kada susilaukia pastabų iš nuolatinių bažnyčios lankytojų.

Išreikštas lūkestis, kad dvasininkai aptartų su tikinčiaisiais pasauliečių įtraukimo į liturgijos šventimą būdus: Šv. Rašto skaitymas, patarnavimai, bendruomeninis giedojimas, įvairių pamaldų organizavimas ir t. t. Bažnyčiose pasigendama bendruomeninio giedojimo ir gaila, kad taikstomasi su skubota, netvarkinga liturgija ir jos šventimo aplinka – bažnyčios erdve, muzika, giesmėmis… Liturgija turi būti paprasta, bet ne prasta ir be dirbtinės pompastikos. Kartais susidaro įspūdis, jog Bažnyčia liturgijoje blaškosi tarp iškilmingų pietų prie šventinio stalo ir „greito maisto“ pasiūlos. Liturgija negali būti švenčiama atmestinai, pernelyg buitiškai ar prasčiokiškai. Vieni liturgijoje nori naujovių, kiti – išsaugoti tradicijas ir grąžinti senąsias apeigas; vieniems norisi iškilmingumo ir puošnumo, kitiems – paprastumo.

Liturgijos pilnatvę, džiaugsmą, saugumą padeda išgyventi visos šeimos įsitraukimas. Džiaugsmo suteikia mokėjimas švęsti kartu su bendruomene, o trukdo noras būti tik klausytoju, o ne dalyviu. Apie altorių buriasi ir bendruomenė, kurios nariai vienas kitą palaiko ir stiprina. Krikščioniškas tikėjimas yra ne tik išgyvenamas, bet ir švenčiamas, nes tam visada yra priežastis – Bažnyčioje išganingai esantis ir veikiantis Dievas – Jėzus Kristus. Eucharistijos šventimas yra mūsų krikščioniško gyvenimo centras ir šaltinis – „Variklis bendrystei“.

B. Evangelizacija ir komunikacija

Bažnyčia turi atpažinti, kad komunikacija yra evangelizacijos forma. Ji turi naudoti naujausias komunikacijos priemones savo žiniai skleisti.

Krikščionių bendruomenė nepailstamai teieško naujų sielovados ir priėjimo prie žmonių būdų. Kaip ypatingai paveikūs būdai sielovadai buvo įvardytos piligriminės kelionės, dienos išvykos, stovyklos, šeimų ir jaunimo savaitgaliai, rekolekcijos, susitikimai, krikščioniškų filmų peržiūros ir diskusijos. Iškilo poreikis dvasiškai lydėti ir palaikyti tuos narius, kurie leidžiasi į aktyvią evangelizaciją.

C. Ekumenizmas

Šiandien krikščionybei kyla nemaža pavojų, ir jie dažniausiai yra ne atskiroms konfesijoms, o visai krikščionybei, todėl krikščionių vienybės siekis nepaprastai svarbus. Krikščioniui tiek vienybę, tiek Bažnyčią pirmiausia reikia surasti savyje. Mažiau „aš“, daugiau „mes“.

Ekumenizmui dažniausiai skiriamas tik formalus dėmesys; nesuprantama, kaip jis turėtų vykti, todėl apsiribojama „pagarba vieni kitiems“.

Karas Ukrainoje parodė, kad politikos priešpriešos nesunkiai nustelbia krikščionišką bendrystę ir apsunkina bendravimą. Krikščionių vienybės klausimas turi būti sprendžiamas malda ir sąžininga istorinių bei politinių įvykių analize. „Kristus nenorėjo pavienių individualistų.“

4. TRŪKUMAI IR LŪKESČIAI

A. Atsivertimo būtinybė

Sinodinės kelionės metu ne kartą buvo naujai atrasta asmeninio atsivertimo būtinybė. Kad galėtume keliauti kartu, patys turime atsiversti – ugdyti nuolankumą, būti atlaidesni, mažiau susireikšminę, labiau vieni į kitus žvelgiantys ir atsižvelgiantys. Keliauti kartu – reiškia žingsniuoti vedamiems Jėzaus ir mokytis gyventi dėl savo bendrakeleivių. Šio gebėjimo mūsų bendruomenėse dar stinga.

Kad iš akių neišleistume pagrindinių dalykų, reikia atsivertimo, t. y. atsisakyti to, kas sena, ir priimti naują tikrovę. Tai nėra lengva. Reikia vidinės kultūros tam, kad suprastume kitokią nuomonę ir pateiktume savo argumentus neįžeisdami žmogaus ir tokia forma, kad jis suprastų. Reikia įveikti norą vadovauti ir nedemonstruoti savo pranašumo ar teisuoliškumo. Atsivertimas suprantamas kaip požiūrio pakeitimas ir žvelgimas į kitą pasiruošus išklausyti, o ne teisti. Atgaila ir atvirumas ugdo nuolankumą ir pašalina baimę kalbėti apie Bažnyčios kaltes bei nuodėmes. Paraleliai tam turime melstis už Bažnyčią, už evangelizaciją, paremti Bažnyčios veiklą savo auka. Viską telydi malda, be kurios sužlunga geriausios sielovadinės programos.

B. Jaunimas Bažnyčioje

Nors tarp mūsų bendruomenių narių nemažai jaunų veidų, bet ne visose parapijose sudaromos sąlygos jaunimui tinkamai reikštis Bažnyčioje. Kartais sužadėtinius bei katekizuojamų vaikų tėvus trikdo pasiruošimo sakramentams administraciniai reikalavimai – užsiėmimo lankomumo registravimas ir pan. Jiems Bažnyčia atrodo kaip reikalavimus kelianti institucija, o ne kaip bendruomenė, kuriai svarbus santykis. Jaunimas sunkiai tapatinasi su Bažnyčia. Dalis jaunimo nepriskiria savęs praktikuojantiems katalikams, bet jaučiasi bendruomenės dalimi, o kiti – dalyvauja Bažnyčioje šventinėmis progomis, tačiau nesijaučia bendrakeleiviais Bažnyčioje. Liturginių apeigų nesupratimas kelia nuobodulį. Patartina ieškoti tokių metodų, kurie paskatintų jaunimą atrasti liturgijos grožį, dvasinę sakramentų gelmę ir kviestų jį gilintis į tikėjimo slėpinius.

Vyresnio amžiaus žmonėms Bažnyčioje atsirandančios naujovės sunkiai suprantamos, nes jie nori stabilumo, o jaunimas linksta prie eksperimentavimo ir naujų evangelizavimo priemonių ieškojimo. Iš Bažnyčios laukiama daugiau aktyvios, įtraukiančios veiklos, susitikimų jaunimui aktualiomis temomis, piligrimysčių. Aplink gyvą ir sveiką nedidelę jaunų žmonių grupelę pradeda spiestis kiti – jų draugai ir pažįstami, pakviečiantys dar kitus. Tad Bažnyčia jaunimo sielovadai turėtų skirti kvalifikuotus ir išsilavinusius žmones, nes pastebima, kad patarnautojai ar jaunimo choro dalyviai nesulaukia sielovadinio palydėjimo ir ilgainiui palieka Bažnyčią. Jaunimas svajoja apie Bažnyčią, kuri nebūtų teisianti ar smerkianti, o rūpimus klausimus spręstų neatgrasančiais nuo Bažnyčios būdais.

Tėvų ir visos šeimos pavyzdys nepaprastai svarbus vaikams ir jaunimui. Tėvai terodo krikščioniško gyvenimo pavyzdį, tačiau tevengia priverstinio vaikų ir jaunimo vedimo, nes tai sukelia priešingą reakciją. Parapijos bendruomenė galėtų siūlyti tėvams krikščioniško vaikų auklėjimo ir patirties perdavimo metodų bei palydėjimo.

Sinodo susitikimuose dalyvavę vaikai, kalbėdami apie tai, ko norėtų Bažnyčioje, dažniausiai mini įvairias aktyvias veiklas, žaidimus, žygius po Mišių. Vaikams patinka aktyvi veikla, jiems nuobodūs ilgi pamokslai ir pamaldos, jie džiaugiasi, kai yra užkalbinami, kai jiems parodomas dėmesys.

Vaikų „įbendruomeninimo“ klausimą kiekvienoje bendruomenėje reikia spręsti kūrybiškai, pasirinkti tinkamas formas, kad vaikai nebūtų atbaidomi, bet kartu supažindinami su tikėjimu, turėtų specialių veiklų, bet nebūtų „ištraukiami“ iš visos bendruomenės. Pamaldos su vaikais turi būti švenčiamos jiems pritaikyta liturgija, nes tikėjimas ir Bažnyčia vaikams turi būti šventė.

Neretai Bažnyčiai trūksta džiaugsmingo šventimo, „Evangelijos džiaugsmo“, ji per daug susitelkusi į save pačią ir į savo poreikius. Dažnai aptarinėjama mirtis, išėjimas į dangų, o norisi labiau aptarinėti gyvenimą, jo prasmę, ieškoti teigiamų šio gyvenimo aspektų. Džiugesnė laikysena galbūt taptų paskata jaunimui dažniau įsitraukti į parapinių bendruomenių gyvenimą.

C. Paveiki sielovada

Didžioji dalis tikėjimo brolių ir sesių vieningai pritaria, jog tikėjimo augimui ypatingą vaidmenį turi šeima. Itin didelė šventė – dalyvavimas liturgijoje su šeimos nariais. „Einant į Mišias kartais visai nebūna džiaugsmo, slegia rūpesčiai, bet po Mišių viskas pasikeičia. Liūdna, jei ne visi namiškiai eina į Mišias, kad nėra su kuo pasidalinti tuo, ką išgyvenai bažnyčioje. Tačiau net jei šeimos nariai nutolę nuo tikėjimo, dalyvavimas liturgijoje, šventimas sustiprina ir padeda juos mylėt, priimt.

Pripažįstama, kad esame apleidę visos šeimos įtraukimą į bendruomenę. Bažnyčios kvietimas skaisčiai gyventi iki Santuokos, kaip ir sutuoktinių lytinis gyvenimas, tinkamai neišaiškinamas, todėl dažniausiai jis atrodo visiškai nesuprantamas ir nerealus. Iškilus problemoms dėl intymumo, sutuoktiniai jau nebegali išsiskirti – čia būtų labai svarbi šeimos centrų pagalba. Dalis tikinčiųjų nepritaria Bažnyčios nuostatai dėl kontracepcijos. Reikia pripažinti, kad kalbėdama šablonais Bažnyčia neatliks savo misijos. Derėtų vis daugiau leistis į diskusiją, ieškant sprendimų, pvz., ką daryti netikėtai pastojus arba kaip padėti nevaisingoms poroms.

Sunkiai priimame naujai ateinančius žmones. Norėtųsi, kad į vaikų rengimą sakramentams įsitrauktų visa šeima, nes pirmiausiai tėvai yra atsakingi už savo vaikų ugdymą. Kai kuriose parapijose šeimos dažnai jaučiasi paribyje, nes nesulaukia kunigo palaikymo. Juk turime džiaugtis kiekvienu žmogumi, džiaugtis pačiu jo asmeniu!

D. Atvirumas ir skaidrumas

Sekuliarizacijos procesui nelėtėjant, Bažnyčia turėtų skirti dar daugiau dėmesio žmonių sielovadai. Ji turi rodyti kuo daugiau dėmesio tiems katalikams, kurie dėl įvairių priežasčių negali priimti šv. Komunijos. Galvojant apie tai, jog Dievas priima visus, skaudu, kad mūsų Bažnyčia dažnai atrodo per griežta ir kelianti per daug sąlygų. „Galėtume mažinti griežtumą ir formuoti teigiamą požiūrį į „kitaip“ manančius žmones, parodydami, jog galvojantys kitaip yra laukiami.“ Ypatingą atsiskyrimą nuo Bažnyčios jaučia antrą kartą susituokę ir be Santuokos sakramento gyvenantys asmenys. Jų pasisakymuose keliamas Eucharistijos priėmimo klausimas. Negalėjimas priimti šv. Komunijos nereiškia, kad jie nebėra bendruomenės nariai. Dvasininkai ir visa krikščionių bendruomenė kviečiama jautriai priimti šiuos asmenis atsižvelgdami į Gailestingojo Dievo meilę.

Katalikų Bažnyčioje norėtume matyti daugiau šviesos ir džiaugsmo – mokančių džiaugtis tikinčiųjų ir kunigų, priimančių visus žmones, kurių širdys būtų pagal Gerojo Ganytojo širdį. Juk visiems reikalinga užtarimo malda prašant atsivertimo malonės, pagydymo nuo priklausomybių, baimių, nepasitikėjimo ir viso, kas atskiria nuo Dievo bei artimo. „Svajojame apie Bažnyčią, į kurią daugiau žmonių norėtų ateiti, o ne jos bijotų; svajojame, kad Bažnyčioje jaustųsi Tėvo namų svetingumas, kur kiekvienas būtų pakviestas ir lauktas.

Skaidrumas Bažnyčioje apima daug sričių, tačiau Sinodinio kelio dalyviai daugiau koncentravosi į skaidrumą aukų naudojimo ir atskaitomybės srityje. Informacija apie pinigų naudojimą Bažnyčioje veda prie geresnio bendradarbiavimo, paskatina parapijos žmones atsakingiau aukoti Bažnyčiai, prisidėti finansiškai prie didesnių projektų. Parapijose finansai turi būti tvarkomi skaidriai, pasitelkiant parapijos Ekonominę tarybą. Atsakingus sprendimus priimantis asmuo turėtų konsultuotis su teisėje numatytais patariamaisiais organais.

E. Bažnyčios autoritetas

Vartotojiška visuomenė priima Bažnyčią kaip vieną iš socialinės rūpybos, ritualines ar religines paslaugas teikiančių institucijų. Dalis katalikų save laiko vartotojais, o ne bažnytinės bendruomenės nariais. Pasitaiko, jog vartojantys tikintieji „prisiriša“ prie populiaraus kunigo  ar nuotraukose gražiai atrodančio bažnyčios pastato. Taip prasilenkiama su asmeniniu Kristaus susitikimu, autentiškai išgyvento tikėjimo dėka.

Labai skaudina skandalai Bažnyčioje dėl mažamečių tvirkinimo – tai lemia nepasitikėjimą dvasininkais ir pačia Bažnyčia. Jos autoritetą žaloja kai kurių kunigų veidmainiškas ir amoralus gyvenimas, celibato nesilaikymas, slaptas „nelegalių“ vaikų auginimas. Šių nusikaltimų bei nuodėmių dangstymas Bažnyčiai daro kur kas didesnę žalą nei jų atskleidimas. Pedofilija ir panašūs dalykai turėtų būti neįmanomi bažnytinėje aplinkoje.

Sinodinio kelio dalyviai nėra abejingi Bažnyčiai ir kviečia ją žengti atsinaujinimo keliu. Bažnyčioje svarbu atpažinti pataikavimą ir meilikavimą, tiesos nesakymą ir nešluoti šiukšlių „po kilimu“ slepiant nepatogius klausimus bei vengiant tabu temų. Dėl skandalų Bažnyčioje labai kenčia katechetai bei tikybos mokytojai, kurie turi atsakyti į karštus klausimus, „sugerti“ nepasitenkinimą ir kritiką.

Didžiausias autoritetas yra Viešpats Jėzus Kristus ir viskas turi būti statoma ant Jo, kaip pamato. Jei Bažnyčios vadovai ves tiesos keliu prie Kristaus, sustiprės ir jų autoritetas. Savo autoriteto iškėlimo Bažnyčia neturėtų siekti pataikaudama pasaulio dvasiai ar baimindamasi kritikos. Siekdama trumpalaikio populiarumo Bažnyčia praranda autoritetą. Jai reikia išeiti iš komforto zonos, eiti į žmones, gyventi tiesoje ir atvirai visais klausimais kalbėti su meile.

Kad ir ką kalbėtų žiniasklaida ir politikai, aš ir daugelis mano aplinkos žmonių žavisi Bažnyčia, kai Ji gina gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, kai stoja ginti žmogaus prigimtines teises, šeimą, kai nesiruošia perrašyti ir keisti nė vieno brūkšnelio iš Šventojo Rašto, atsisakyti kokio nors nepatogaus įsakymo.

Labai trūksta Bažnyčios požiūrio aiškumo: iš vienos pusės nuodėmė įvardijama kaip aiškus blogis, kurį reikia nugalėti; iš kitos pusės – dvasininko nuodėmės yra nutylimos, užglaistomos. Vardan Bažnyčios autoriteto saugojimo paaukojama Tiesa ir Bažnyčios mokymas.

F. Svetingumas

Pastaruoju metu Bažnyčioje dažnai akcentuojamas svetingumas. Dalyvavimą Eucharistijoje turime skatinti sukuriant šiltą, svetingą, įvairovę gerbiančią aplinką, priimant ir nutolusius nuo Bažnyčios gyvenimo. Dėmesys žmogui yra viena iš pirmųjų ir svarbiausių sąlygų užmezgant bendravimo ir bendradarbiavimo ryšius.

Naujiems ar grįžtantiems į bendruomenę nariams reikalingas vedimas bei palydėjimas, t. y. ne tik draugiškas santykis, bet ir pagalba pažinti Kristų, Bažnyčios mokymą bei liturginį šventimą. Dažnai nauji žmonės sunkiai priimami į jau esančias parapijoje grupes.

Bažnyčios svetingumą pabrėžtų ilgiau atviros bažnyčios, į kurias būtų galima užeiti pasimelsti, būtų rengiamos Švenčiausiojo Sakramento adoracijos, sudaryta galimybė susitikti su kunigu dvasinio pokalbio. Bažnytinis menas taip pat gali būti tinkamai panaudotas evangelizacijai. Vertėtų pagalvoti apie galimybę po Mišių atgaivinti pirmaisiais amžiais gyvavusią bendruomeninę agapę: pokalbiai agapės metu suteiktų jėgų visai savaitei ir sužadintų liturgijos ilgesį.

Išvados

Sinodinis kelias pakvietė parapijas ir bendruomenes vėl iš naujo atrasti Bažnyčios sinodinę prigimtį, suvokti, kad Bažnyčia ne individualus, bet bendruomeninis reiškinys. Tai suteikė galimybę bažnytinėms bendruomenėms ir paskiriems nariams pažvelgti į save Evangelijos šviesoje. Terpė tikėjimo plėtrai yra palanki, tik labai dažnai nerandame laiko ir noro tuos tikėjimo daigus sodinti ir auginti.

Sinodiniai susitikimai buvo įsiklausymo pratybos. Toks įsiklausymas turėtų tapti nuolatiniu Bažnyčios gyvenimo procesu. Jis turėtų nuolat tęstis.

Kiekvienas susitikimas padovanodavo vis kažką naujo ir tai – Šventosios Dvasios vaisiai.

Atėjo suvokimas, kad už religinės bendruomenės gyvavimą atsakingas kiekvienas asmeniškai, o ne kažkas iš šalies.

Būtina įvertinti ir piktosios dvasios veikimą, ir sekuliarizacijos poveikį bei iš to kylančius trukdžius Bažnyčios kelionės bendrakeleiviams. Svarbu turėti galimybę dalintis tikėjimo patirtimis, klausimais ir įžvalgomis su konkrečiais bendruomenės nariais ir vadovais. „Sinodinė kelionė užaugino sparnus.“ Kai kur dalyviai drąsiai kalbėjo priekaištaudami kitiems, įvardindami jų trūkumus, tačiau labai teigiamai kalbėjo apie save, sunkiai suvokdami asmeninio kasdienio atsivertimo būtinybę. Pamatyta, kad bendruomenės yra susiskaldžiusios, nes dalis tikinčiųjų pasižymi perdėtu pasitikėjimu savimi ir įsitikinimu, jog teisingai supranta tikrąją krikščioniškumo prasmę.

Neramina tai, kad, matant įvairius iššūkius, proporcingai pastebimas nenoras įsitraukti ir spręsti sunkumus. Džiugina pamatytas gebėjimas įvardyti bėdas, baiminamasi Bažnyčios misijos susilpnėjimo. Pastebėta, kad pagrindinis mūsų sunkumas – ryšio su Kristumi trūkumas, kuris, kaip manoma, išspręstų visus su bendruomeniškumu susijusius iššūkius. Pastebėta, kad sustabarėjęs požiūris užkerta kelią atjautai, geranoriškumui ir kad šis Sinodinis kelias yra tik labai ilgo kelio link vienas kito artumo pradžia. Būtina išgirsti vieniems kitų pastebėjimus, priimti teisingą kritiką ir eiti drauge, neišleidžiant iš akių Jėzaus Kristaus.

Reziumuodami Sinodinį kelią Lietuvoje, įžvelgiame šias Bažnyčios pastoracinio veikimo užduotis:

– Puoselėti dvasininkų ir visos Dievo tautos tarpusavio ryšius. Atrasti priemones, būdus ugdyti tiek dvasininkus, tiek pasauliečius, kad atsirastų atviras, nuoširdus, pagarba vienas kitam grįstas bendravimas, nejaučiant baimės klausti ar būti įskaudintam. Gydyti žaizdas, atsiradusias dėl grubaus, nejautraus bendravimo. Menkinančiam teisuoliškumui Bažnyčioje neturi būti vietos. Dvasininkų ir pasauliečių bendravimas neturi apsiriboti šMišiomis, homilija, sakramentų teikimu ar kitais patarnavimais Bažnyčioje.

– Būti atvira ir atsakinga bendruomene. Suprasti, kad Bažnyčia ne pastatas ir ne kunigai, o keliaujanti Dievo tauta – bendruomenė. Ugdyti bendruomenėse bendros atsakomybės jausmą: dalintis atsakomybėmis, darbais, atnaujinti parapijų pastoracines tarybas. Stiprinti pasitikėjimą didinant skaidrumą: kaip tvarkomi bendruomenių finansai, kokie ir kaip priimami sprendimai bendruomenėje. Nebijoti (tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams) mokytis ir diegti naujus vadybos, žmogiškųjų išteklių, krizių, finansų valdymo metodus. Naujus narius (vaikus ar suaugusiuosius) ne tik atvesti į bendruomenę, bet ir juos palydėti. Rūpintis esamais aktyviais nariais – saugoti nuo perdegimo, dalintis atsakomybėmis, padėti vieni kitiems.

– Augti ir ugdyti Bažnyčioje. Atliepti į tikinčiųjų bei atitolusiųjų poreikį ir troškimą suprasti, kas ir kodėl vyksta liturgijoje, kas rašoma Šventajame Rašte, ko moko Bažnyčia. Ugdymas, augimas, kaip ir keliavimas drauge, – tai nuolatinis procesas; nereikia bijoti priminti paprastų dalykų, būtina parinkti tinkamas katechezės formas, kalbą, metodus pagal žmonių grupes. Ugdyti ne tik per monologą (dėstant tiesas), bet ir per dialogą (įsiklausant, atsakant į klausimus).

– Neatstumti žmonių. Vengti nuo Bažnyčios atbaidančio teisuoliškumo, kaip artimą mylėti ne tik „bendrakeleivį“, bet ir „paliktą pakelėje“. Per pritaikytas pastoracines programas, pasiūlymus padėti bendruomenėms atrasti ryšį su tais, kurie jaučiasi Bažnyčios įskaudinti ar atstumti, ir priimti tuos žmones su tiesa ir meile. „Kalbėti su žmonėmis, ne apie žmones.

– Nesustoti pusiaukelėje ir tęsti įžvelgimo procesą. Sinodinis kelias nėra eksperimentas, toliau reikia mokytis bendruomeninės įžvalgos metodo ir jį taikyti parapijų, organizacijų, vyskupijų institucijų gyvenime ir veikloje. Palaikyti, sudaryti sąlygas, padėti bendruomenėse tęsti susitikimus.

2022 m. liepos 14 d.