Šiluvos bažnyčios steigimo aktas buvo surašytas ir Šiluvos dvaro savininko Petro Simono Gedgaudo patvirtintas 1457-ųjų rugsėjo 1 d. („sekmadienį po šv. Lemberto“). Statomai bažnyčiai jis suteikė gana retą tais laikais Šv. Marijos Gimimo titulą.
Marijos Gimimo dieną Bažnyčia švenčia rugsėjo 8-ąją. Šią iškilmę rugsėjo 8 d. Lotynų Bažnyčioje VII a. pabaigoje įvedė popiežius Sergijus I. Tad būta svarstymų, galbūt Petras Gedgaudas Marijos Gimimo šventės datą mėgino susieti su rugsėjo 8 d. turėjusiu įvykti Vytauto karūnavimu.
Remdamiesi krikščionybės tradicija ir senovės žydų apokrifiniais raštais žinome, kad Švč. Mergelės Marijos tėvai buvo Joakimas ir Ona. Ir nors Evangelija apie tai neužsimena nieko, siūlome gražų tekstą iš 2008 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistos knygos „Jokūbas Voraginietis. Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai“.
Joakimas iš Galilėjos miesto Nazareto vedė šventą Oną iš Betliejaus. Abu buvo didžiai dorybingi ir be priekaištų vykdė visus Viešpaties priesakus. Jie visą savo turtą padalino į tris dalis: vieną dalį paskyrė šventyklai ir jos dvasininkams, antrą – keliauninkams ir pavargėliams, o trečią pasiliko savo ir savo šeimos reikmėms. Taip jie gyveno dvidešimt metų, tačiau vaikų nesusilaukė. Tada davė įžadą Dievui, kad jei Jis duotų jiems palikuonį, jį paskirtų tarnauti Viešpačiui. Dėl to per vienus metus jie apsilankė trijose didžiausiose Jeruzalės šventyklose.
Kai Joakimas su savo giminės nariais atkeliavo į Jeruzalę, į šventyklos pašventinimo iškilmes, kartu su kitais prisiartino prie altoriaus ir norėjo paaukoti savo auką. Jį pamatęs, šventikas su didžiausiu nepasitenkinimu liepė jam išeiti ir priekaištavo, kad jis drįso artintis prie Dievo altoriaus, sakydamas, kad niekinančiam Įstatymą žmogui nedera aukoti Įstatymo Dievui, lygiai kaip bevaikiui, kuris nepagausino Dievo tautos, nedera stovėti tarp žmonių, turinčių palikuonių.
Jausdamasis atstumtas, Joakimas gėdijosi grįžti namo, kad nebūtų panašiai pasmerktas ir savo giminės narių, kurie girdėjo visa tai. Taigi jis nukeliavo pas piemenis. Po kurio laiko jam vienam pasirodė angelas, apsuptas ryškios šviesos, ir paragino jį, to vaizdo sujaudintą, nebijoti, sakydamas: „Aš esu Viešpaties angelas, atsiųstas, kad tau praneščiau, jog tavo maldos buvo išklausytos, ir aukos Viešpaties buvo pastebėtos. Aš mačiau tavo gėdą ir girdėjau, kaip tau neteisingai buvo mestas kaltinimas dėl nevaisingumo. Dievas baudžia už nuodėmes, o ne už prigimtį, todėl, kai užveria kieno nors įsčias, tai padaro dėl to, kad stebuklingai vėl atvertų, ir taptų aišku, kad gimusysis yra ne kūniškos aistros, o dieviškosios malonės vaisius. Argi pirmoji jūsų giminės motina Sara beveik iki devyniasdešimties metų nekentė pažeminimo už nevaisingumą, o vėliau nepagimdė Izaoko, kuriam buvo pažadėtas visų giminių palaiminimas? <…> Reikia tikėti šia priežastimi ir pavyzdžiais, kad vėlyvi pastojimai ir nevaisingų moterų gimdymai yra stebuklingi. Todėl tavo žmona Ona pagimdys tau dukterį, kurią tu pavadinsi Marija. Kaip tu ir žadėjai, ji nuo vaikystės bus pašvęsta Viešpačiui ir iš savo motinos įsčių bus pilna Šventosios Dvasios. Ji nuolat gyvens ne viešai tarp savo tautiečių, bet Viešpaties šventykloje, kad kam nors nekiltų kokio blogo įtarimo. Kaip ji pati gims iš nevaisingos motinos, taip ir iš jos stebuklingai gims Aukščiausiojo Sūnus, kurio vardas bus Jėzus, ir per Jį bus išganytos visos tautos. Štai tau ženklas: kai tu ateisi prie Jeruzalės Aukso vartų, susitiksi savo žmoną Oną, ateinančią priešais: ji bus labai susirūpinusi dėl tavo dingimo ir tave pamačiusi labai apsidžiaugs“. – Tai pasakęs, angelas išnyko.
Tuo tarpu Ona graudžiai raudojo, mat nežinojo kur dingo jos vyras. Jai pasirodė tas pats angelas ir pranešė tą patį, ką sakė ir jos vyrui, be to, nurodė ženklą – ji turinti eiti prie Jeruzalės Aukso vartų ir ten sutiksianti grįžtantį savo vyrą. Kaip angelas ir sakė, jiedu labai apsidžiaugė susitikę ir vienas kitą pamatę; būdami tikri dėl žadėto vaiko, jie sugrįžo, pašlovinę Viešpatį, namo ir ėmė džiaugsmingai laukti, kada išsipildys Dievo pažadas. Taigi Ona pastojo, pagimdė dukterį ir pavadino ją Marija. Po trejų metų, kai Ona baigė maitinti krūtimi, tėvai, nešini aukomis, mergaitę palydėjo į Viešpaties šventyklą. <…>
Atlikę aukojimą, tėvai paliko dukrą šventykloje kartu su kitomis mergaitėmis ir sugrįžo namo. Mergelė kasdien vis labiau tobulėjo visuose šventuosiuose dalykuose; be to, ją kasdien aplankydavo angelas, ir ji kasdien džiaugėsi Dievo regėjimu. <…>
Kai Marija sulaukė keturiolikos metų, aukštasis kunigas viešai paskelbė, kad mergelės, paskirtos šventyklai ir pasiekusios brandos amžių, turi grįžti namo, kad teisėtai būtų išleistos už vyrų. Šiam įsakymui pakluso visos, tik Mergelė Marija atsakė, kad negali to padaryti – pirmiausia dėl to, kad tėvai ją paskyrė tarnauti Viešpačiui, antra, kad ji Viešpačiui pati prisiekė likti skaisti. Tada kunigas sunerimo, mat negalvojo laužyti įžado, veikdamas pagal Šventąjį Raštą, kuriame sakoma: „Darykite įžadus ir atitesėkite juos Viešpačiui“, ir nedrįso įvesti neįprasto visai tautai papročio. Taigi, artinantis žydų šventei, buvo sukviesti vyresnieji, ir visų nuomonė buvo vieninga – tokiame painiame reikale, be abejonės, reikia prašyti Viešpaties patarimo. Kai visi karštai meldėsi, aukštasis kunigas nuėjo prašyti Viešpaties patarimo. Staiga visiems girdint iš šventyklos slapčiausios vietos pasigirdo balsas ir pasakė, kad kiekvienas tinkamas vesti, bet dar nevedęs vyras iš Dovydo namų turi atnešti ant altoriaus po šakelę. Tas, kurio šakelė sužydės ir ant kurio šakelės viršūnės, kaip sakoma Izaijo pranašystėje, balandės pavidalu nusileis Šventoji Dvasia, ir būsiąs, be jokios abejonės, vyras, su kuriuo turi būti sužadėta Mergelė.
Tarp kitų vyrų ten buvo ir Juozapas iš Dovydo namų, tačiau jam pasirodė netikęs dalykas, kad gerokai vyresnis vyras turi imti į žmonas tokią jauną merginą, todėl vienintelis pasiliko savo šakelę, kai kiti saviškes sudėjo ant altoriaus. Kai nenutiko nieko, ką buvo išpranašavęs Dievo balsas, aukštasis kunigas sumanė dar kartą paklausti Viešpaties patarimo. Viešpats atsakė, kad savo šakelės neatnešė tas vienintelis žmogus, su kuriuo turi būti sužadėta Mergelė. Kai Juozapas buvo pakviestas ir atnešė savo šakelę, ši tuojau pat pražydo, ir ant jos viršūnės nutūpė iš dangaus nusileidusi balandė. Taigi visiems tapo aišku, kad Mergelę reikia išleisti už šio vyro. Įvykus sužadėtuvėms, Juozapas sugrįžo į savo Betliejaus miestą, kad sutvarkytų namus ir parengtų viską, kas reikalinga vestuvėms. Mergelė Marija sugrįžo į tėvų namus Nazarete kartu su kitomis septyniomis bendraamžėmis bendramokslėmis mergaitėmis, kurias kunigas jai paskyrė dėl įvykusio stebuklo. Tomis dienomis jai besimeldžiant, pasirodė angelas Gabrielius ir pranešė, kad ji pagimdysianti Dievo Sūnų.
Tai – viduramžiais didžiausio populiarumo sulaukęs šventųjų gyvenimų rinkinys. Nors šioje knygoje pateiktos šventųjų biografijos neretai prasilenkia su istorine tiesa, Voraginiečio kūrinys atspindėjo Viduramžių žmogaus mentalitetą, atliepė ir išsilavinusių, ir neišsilavinusių krikščionių literatūrinį skonį, jų konfesinius lūkesčius, todėl sulaukė stulbinamos sėkmės. Knyga turėjo didžiulės įtakos ne tik religinei literatūrai, poezijai, bet ir dailei – ypač tapybai ir skulptūrai; be jos šiandien neįmanoma suprasti daugelio Viduramžių vaizduojamosios dailės siužetų.
