Šviesios atminties kunigai

EDUARDAS SIMAŠKA

Kunigas monsinjoras, prelatas, teologas, tremtinys

  Gimimo data– 1909 m. rugpjūčio 4 d.

Tėvai: Jurgis Simaška (1861–1952) ir Antanina Linartaitė-Simaškienė (1873–1957) iš Daumantų – religingi žemdirbiai valstiečiai, turėjo 14 hektarų žemės. Buvo jauniausias tarp šešių užaugusių vaikų (įskaitant ir brolį Juozapą iš pirmosios tėvo santuokos). Broliai: Juozapas Simaška (1884–1980) – emigrantas JAV, Vladas Simaška (1896–1986) – kunigas ir Matas Simaška (1901–1995) – žemdirbys ūkininkas, kaimo seniūnas, seserys Liudvika Simaškaitė-Juodienė (1903–1994) – žemdirbė, bažnyčios tarnaitė, ir Kamilė Simaškaitė (1907–1987) – bažnyčios tarnaitė, brolio Vlado šeimininkė. Dar du broliai mirė kūdikystėje, o Leonas Simaška (1906–1921) žuvo paauglystėje.

Vaikystėje piemenavo. 1921 m. baigė Vaišviliškių (Anykščių r.) pradžios mokyklą, porą metų dirbo tėvų ūkyje, kol brolis Matas grįžo iš kariuomenės, tik tuomet 1923–1926 m. nuo antrosios klasės mokėsi Anykščių vidurinėje mokykloje, 1926–1930 m. baigė Ukmergės valstybinę gimnaziją. Mokydamasis dalyvavo ateitininkų veikloje, kol ji valdžios buvo uždrausta. 1930–1936 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, baigė studijas Teologijos skyriaus 10-ojoje laidoje ir įgijo teologinį išsilavinimą. Studijų metais jis buvo kurso seniūnas, prepozitas, seminarijos ceremoniarijus, atsakingas už liturgines apeigas.

1936 m. birželio 21 d. Kauno arkikatedroje arkivyskupas Juozapas Skvireckas jį įšventino kunigu. Kartu buvo įšventintas Jonas Kuzmickis ir kiti kunigai. Pirmąsias Šv. Mišias E. Simaška aukojo Kavarsko (Anykščių r.) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje per Joninių atlaidus, o gimtajame Pasusienyje surengė abstinentiškas vaišes.

1936–1937 m. E. Simaška tęsė studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, parašė darbą „Dievo karalystė pagal sinoptines Evangelijas“ ir gavo teologijos licenciato mokslinį laipsnį.

1937–1938 m. jis buvo Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaras ir kartu dirbo Kauno J. Jablonskio pradžios mokykloje tikybos mokytoju. Ten vienas iš jo mokinių buvo būsimasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

1938–1939 m. E. Simaška dirbo Kauno arkivyskupijos kurijos archyvaro padėjėju, notaru. 1939 m. rugsėjį dėstė Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje tikybą ir buvo šios mokyklos kapelionas. 1939–1940 m. dirbo Kauno 4-osios valstybinės gimnazijos tikybos dėstytoju ir kapelionu, buvo nelegalios ateitininkų centro valdybos narys, Moksleivių ateitininkų sąjungos dvasios vadas.

1940 m. jis grįžo kaip vikaras į Kauno Kristaus Prisikėlimo parapiją. Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje E. Simaška kaip aktyvus ateitininkų veikėjas buvo ieškomas suimti, todėl  pasitraukė iš Kauno, keletą mėnesių slapstėsi, kol 1940 m. gruodį buvo paskirtas Kavarsko (Anykščių r.) parapijos vikaru, čia dirbo iki 1941 m. rugsėjo, kol prasidėjo vokiečių okupacija, slapstydamasis išvengė 1941 m. birželio tremties.

1941–1945 m. E. Simaška buvo Ukmergės valstybinės gimnazijos tikybos dėstytojas ir kapelionas. 1943 m. jis trumpai dirbo Ukmergės mokytojų seminarijos tikybos dėstytoju ir kapelionu. 1943–1944 m. jis buvo ir gimnazistų klasės auklėtojas.

1942–1945 m. jis taip pat buvo Šalkavos (Ukmergės r.) koplyčios kuratas. Čia buvo Vyčio apygardos partizanų rėmėjas, nuodėmklausys, neoficialus partizanų kapelionas, tiekė laisvės gynėjams maistą ir vaistus.

1945 m. E. Simaška trumpai buvo Kelmės parapijos vikaras bei Kelmės mokyklų kapelionas, taip pat Kurtuvėnų parapijos vikaras substitutas. 1945–1946 m. jis buvo Lygumų (Pakruojo r.) bažnyčios vikaras substitutas.

1946 m. birželio 14 d. E. Simaška buvo suimtas, nuteistas 10 metų nelaisvės kaip politinis kalinys ir išvežtas į Sibiro lagerius. Metus praleido Vorkutoje (Rusija), dirbdamas geležinkelio tiesimo per Uralą darbus, po to buvo perkeltas į Intą (Komija, Rusija), dirbo akmens anglies kasyklose. 1949–1956 m. Intoje, pasigaminęs būtiną inventorių, reguliariai aukojo Šv. Mišias.

1956 m. grįžęs iš tremties į Lietuvą E. Simaška buvo paskirtas Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios vikaru ir čia tarnavo iki 1958 m. 1958–1966 m. jis buvo Gruzdžių (Šiaulių r.) parapijos vikaras, 1966–1967 m. tarnavo Viduklės (Raseinių r.) parapijoje vikaru.

1967–1970 m. E. Simaška buvo Šimkaičių (Raseinių r.) Šv. vyskupo Martyno parapijos klebonas, 1970–1977 m. – Skarulių (Pakruojo r.) Šv. Onos parapijos klebonas. 1977–1986 m. tarnavo klebonu Deltuvos (Ukmergės r.) Švč. Trejybės parapijoje. 1986 m. Deltuvoje ir Kavarske jis iškilmingai paminėjo savo kunigystės auksinį jubiliejų, nuo to laiko buvo kunigas jubiliatas.

Nuo 1986 m. liepos 3 d. iki gyvenimo pabaigos jis buvo Šiluvos (Raseinių r.) Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos altarista, įsikūrė ten gyvenusio ir mirusio vyresniojo brolio kunigo Vlado bute. Šiluvoje jis išgarsėjo įsimintinais pamokslais. Nuo 1986 m. jis vedė Šiluvos Švč. Mergelės Marijos užtarimų liudijimų knygą, kurią XX a. 6-ajame dešimtmetyje pradėjo pildyti jo brolis Vladas Simaška.

1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvos koplyčioje E. Simaška pasitiko popiežių Joną Paulių II ir lotyniškai papasakojo jam Dievo Motinos apsireiškimo Šiluvoje istoriją.

E. Simaška taip pat buvo Kauno arkivyskupijos prelatas, Kunigų tarybos ir Konsultorių kolegijos narys (nuo 1984 m.) ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos nutarimu sudarytos Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus komisijos narys (nuo 1985 m.).

1990 m. lapkritį popiežius Jonas Paulius II suteikė E. Simaškai Monsinjoro titulą.

E. Simaška apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (2004 m.), jis buvo Raseinių Garbės pilietis.

Laisvą laiką skirdavo pamokslams rengti ir sakyti. Jis sukaupė didelį sovietmečio Lietuvos bažnytinės savilaidos knygų rinkinį.

Mirė 2010 m. spalio 27 d. Šiluvoje (Raseinių r.). Palaidotas Šiluvos bazilikos šventoriuje. Kapą ženklina paminklinė kompozicija iš geležinio kryžiaus ir šlifuoto trijų spalvų akmens plokščių ir luitų, įrengta mirties metinėms (2011 m.). Kairiojoje paminklo juodo akmens plokštėje iškaltas įrašas: „Monsinjoras / Eduardas / Simaška / 1909–2010„, dešiniojoje – portretinis atvaizdas, kapavietę dengiančioje juodo akmens plokštėje: „Palaiminti / tyraširdžiai: / jie regės / Dievą„.

Jo asmeninė biblioteka po mirties buvo išsklaidyta, bažnytinės savilaidos knygas (105 vnt.) 2011 m. perėmė, išsaugojo ir katalogavo knygotyrininkas Domas Kaunas.

Kun.monsinjoras Vaclovas Grauslys

Monsinjoras Vaclovas Grauslys gimė 1913 metais.kovo 17 d.Ruigių kaime,Veiviržėnu parapijoje Pranciškaus
Grauslio ir Barboros Erniulytės šeimoje.Vaclovo tėvas žuvo I-ajame pasauliniame kare.Motinai ištekėjus
antrą kartą,Vaclovui reikėjo augti prie patėvio ir dirbti sunkius ūkio darbus.Baigęs Veiviržėnų pradžios
mokyklą,įstojo į Švėkšnos progimnaziją,kur baigė 3 klases.Dėl lėšų stokos mokslą turėjo nutraukti.Dvejus
metus dirbo ūkyje,pavyko užauginti gerus linus,kuriuos pardavė žydams ir vėl galėjo mokytis.Švėkšnos
gimnazijoje baigė 6 klases ir 1933 įstojo į tarpdiecezinę Kauno kunigų seminariją,kurią baigė 1940 m.ir tų
pačių metų birželio 16 d.įšventintas kunigu.Taigi kunigo gyvenimo kelią pradėjo ką tik sovietų armijai
okupavus Lietuvą.Vikaravo Kelmėje ir Kurtuvėnuose,1944 m.paskiriamas Kiaunorių klebonu, o 1945 m.-
Lyduokių klebonu.1956 m.balandžio mėn.paskiriamas Šiluvos klebonu.Į Šiluvą atvyko gegužės 15 d.Kunigo
V.Grauslio gabumai,kaip remontininko ir statybininko,pasireiškę jau Lyduokiuose, remontuojant karo metu
apgriautą bažnyčią,Šiluvoje išsiskleidė visu platumu.Meniška Dievo Motinos Mergelės Marijos gimimo
bažnyčia ir Apsireiškimo koplyčia šaukte šaukėsi remonto.V.Grauslio dėka buvo pagilinti ir sutvirtinti
bažnyčios pamatai,taip pat sutvirtinti šventoriaus mūro pamatai,stogas apdengtas čerpėmis.1957
m.restauruotas stebuklingasis Dievo Motinos Marijos paveikslas.Lygiagrečiai buvo remontuojama ir
Apsireiškimo koplyčia.Jau 1957 m. keturių koplyčios priestatų medinės kolonos pakeistos
mūrinėmis,pietiniame priestate įrengta zakristija,medinės koplyčios lubos pakeistos gelžbetoninėmis.1969
m.gautas leidimas dekoruoti bažnyčią,ji buvo išdekoruota,paauksuoti visi altoriai,buvo nuvalytos visos
skulptūros.Bažnyčios sienos išorėje buvo nuplautos specialiu skysčiu,nes per du šimtmečius(bažnyčia baigta
statyti 1775 m.)jos buvo apsamanojusios.Po to raudonos plytos atrodė kaip naujos.1975 m.kapitaliniai
restauruoti vargonai, o vėliau papuošti trimis medinėmis skulptūromis.1988 m.iš Utenos parvežti keturi
agregatai bažnyčios apšildymui elektra.Apšildymo įrengimas baigtas 1990 metų rudenį, buvo šildoma
nakties metu nuo 23 iki 6 val.Įjungimas automatinis.1989-90 m.treji- į zakristiją ir bažnyčią vedantieji
betoniniai laiptai pakeisti akmeniniais.Sovietinė valdžia atėmė visus bažnyčios namus,paliko vieną seną
medinį namą-altariją.Kun.V.Grauslys padarė kapitalinį remontą,apmūryjo plytomis ir įrengė butus bažnyčios
tarnams.Ilgai neleista dekoruoti koplyčią,tik 1979 buvo gautas leidimas.Buvo išauksuoti kolonų kapiteliai ir
altorius.Lubos papuoštos keturiomis freskomis: Šv.Mergelės Marijos apsireiškimas,skrynios
atradimas,Stebuklingojo paveikslo vainikavimas ir koplyčios pamatų pašventinimas.Įrengtos dailininko
V.Palio darytos Dievo Motinos M.Marijos septynių skausmų stacijos.1983 m.į visus koplyčios langus įdėti
virtažai.1989 m.betoniniai laiptai iš gatvės į koplyčią pakeisti akmeniniais.Prieš koplyčios frontines duris
,prie laiptų buvo pastatyti du betoniniai postamentai,padengti šlifuotais akmeninėmis plokštėmis dviems
angelams,buvo padaryti gipsiniai angelų maketai,iš Ukrainos parvežti akmenys.1990 m.su meistrais
sudaryta sutartis,sumoketa avansu trečdalis sutartos sumos (40.000 rublių) ir angelai turejo būti atvežti
1991 metų Šilinėms , bet meistrai sutarties nesilaikė ir angelų neatvežė.Visus šiuos darbus atlikti reikėjo
daug rūpesčio,daug vargo,daug važinėjimo,nugalėti,atrodo,nenugalimas kliūtis.Marijos globojamas
kun.Vaclovas sumaniai atliko.Bažnytinė vyresnybė įvertino jo darbus ir pakėlė monsinjoru.Bet sveikata
pradėjo silpnėti.1989 m.baiginatis Šilinių atlaidams jau be sąmonės buvo išvežtas į Raseinių ligoninę,paskui
7 mėn.išgulėjo Kauno 2 ligoninėje,atlaikė dvi sunkias operacijas.gryžęs iš ligoninės tęsė darbus.Jo svajonė
buvo pastatyti bažnyčios bokštų medines konstrukcijas,kurios sudegė per 1892 metų gaisrą.Kaupė
medžiagą,parūpino varinės skardos bokšto uždengimui.Tačiau liga vis stiprėjo ir dažnai reikėjo gydytis
ligoninėje.1992 m.birželio mėn.,jau kaip sunkų ligonį,Jo Eminencija Kardinolas V.Sladkevičius atleido jį iš
klebono pareigų,palikdamas Šiluvos altarista.1992 m.lapkričio 2 d.mirė Kauno klinikose.Palaidotas lapkričio
4 d.prie koplyčios,šalia koplyčios statytojo M.Jurgaičio,kaip pats buvo prašęs.

Šitą medžiagą paruošė prelatas E.Simaška 1995.02.05